Lapkričio 29 dieną mokyklos Beatričės salėje įvyko I muzikos edukacijos projekto "ABC" renginys. Renginio vedėja mokytoja Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė kalbėjo:
"Nuo seno muzikos mene vyravo
tradicija tonacijas sieti su įvairiomis emocijomis bei joms priskirti
skirtingus charakterio bruožus. Tokia tad buvo kultūrinė praktika iki pat 20
amžiaus pradžios, kurios dalimi buvo ne tik kompozitoriai ir atlikėjai, bet taip
pat ir klausytojai. Įsivaizduokime jog Mocartas, Šubertas ar Bethovenas, kurdami
kūrinį As-dure, puikiai žinojo, kad ši tonacija simbolizuoja… mirtį ir
amžinybę. Tą žinojo ir jų muzikos atlikėjai bei klausytojai.
Jeigu mes ignoruosime šią šimtmečiais
puoselėtą tradiciją, prarasime dalį šių genialių kompozitorių muzikos prasmės.
Žinoma, galima teigti jog šios tonacijų charakteristikos yra subjektyvios,
tačiau, nepaisant subjektyvumo, iki pat 20 amžiaus pradžios kiekviena tonacija
skambėjo unikaliai ir savitai, todėl kad
muzikos instrumentai nebuvo derinami lygiąja temperacija. Po 1917 metų,
įsigalėjus lygiąjai temperacijai, skambesio prasme visos tonacijos pradėjo
skambėti vienodai. Todėl mums yra sunku, bet kartu ir svarbu suvokti skirtingus
tonacijų charakterius"
Šio koncerto metu leidomės į kelionę
po nuostabų A B ir C tonacijų pasaulį. Pradžioje išgirdome Piotro Čaikovskio Valsą iš baleto "Miegančioji Gražuolė". Kūrinio
tonacija A-dur simbolizuoja tyrą
meilę ir viltį. Valsą atliko duetas
Patricia Dahl ir Giedra Julija Tutkutė
Po to išgirdome Frederiko Šopeno Mazurką, op.17 nr.4 a-moll.
Garsus 18 amžiaus teoretikas ir fleitininkas Joachimas Kvancas a-moll
tonaciją vadino gedulingai melancholiška. Mazurką
mums paskambino Guoda Slipkutė
Koncertą pratęsė Irwino Berlino Maršas C-dur. Pasak garsaus prancūzų teoretiko ir
kompozitoriaus Žano Filipo Ramo C-dur tonacija ypatingai tinkama džiūgavimui
išreikšti. Maršą mums atliko Ieva
Dilytė.
C-dur tonacijai taip pat būdingas ir
paprastumas, vaikiškumas. Šios savybės mums atsiskleidė klausant Samuelio Maikaparo Valso C-dur, op.33, kurį
mums paskambino Morta Aleksiejūnaitė.
Po to klausėmes Roberto Šumano pjesės "Drąsusis raitelis:.
op.68. Šio kūrinio tonacija a-moll, kurią garsus Bacho amžininkas Johanas
Mathesonas apibūdino kaip tonaciją tinkamą išreikšti garbingumui. Kūrinį atliko Julija Marija Smirnovaitė
Vėl išgirdome a-moll tonaciją. Šį
kartą tai buvo Sergejaus Prokofjevo
"Pasakėlė", kurioje ir vėl atsiskleidė šios tonacijos paprastumas ir
nekaltumas. "Pasakėlę" paskambino Rugilė Paulina
Pociūtė.
C-dur tonacijos nekaltumas ir tyrumas
vėl atsiskleidė Mikalojaus Konstantino
Čiurlionio kūrinyje „Išėjo mergaitė“. Klausydamiesi Ievos Smažinaitės skambinimo, pabandėme suskaičiuoti, kiek kartų
pasirodo C-dur tonikos akordas.
Kitame kūrinyje pasistengėme
įsijausti į, pasak Marko Antuano Šarpantje, c-moll tonacijos liūdną charakterį.
Skambėjo Styveno Helerio Etiudas op.46
nr.18 c-moll, kurį atliko Laima
Buinevičiūtė.
Ir vėl girdėjome a-moll tonacijos
graudų ir melancholišką charakterį. Skambėjo Samuelio Maikaparo "Maža pasaka" a-moll, op. 8. Beje, pasakos vidurinė
dalis parašyta E-dur tonacijoje, kurią XVIII. pabaigoje Žanas Benžaminas de la
Borde pavadino jaudinančia ir aistringa. Į sceną skambinti ėjo Beatričė Novikevičiūtė.
Ne visada tradiciniai tonacijų
charakteriai atsiskleidė Romantizmo epochos kompozitorių kūryboje. Melancholija
ir graudulys dingsta a-moll tonacijoje parašytame Roberto Šumano "Kalėdų Senyje", op. 68 iš "Vaikų albumo". Šumanas
suteikė jai triukšmingą ir nerangų charakterį. "Kalėdų Senį" mums paskambino Gintarė Klevinskaitė.
Prancūzijos karaliaus rūmuose šokamas
menuetas buvo trijų dalių šokis, skirtas šokti poromis. Karališką charakterį
atspindėjo Christiano Friedricho Šalės
Menuetas c-moll. C-moll tonaciją Žanas Benžaminas de la
Borde pavadino rimta, didinga ir netgi tinkama karui. Pasiklausėme Andrėjos Ungulaitytės Menueto
interpretacijos.
O toliau lyginome, kaip C-dur
ir c-moll tonacijas traktavo garsusis Johanas
Sebastianas Bachas. Pirma išgirdome greito tempo šokį Žiga C-dur, kurią atliko
Tautvydas Kairys, o vėliau nuskambėjo dramatiškoji Bacho Fantazija c-moll, BWV 906, kurią pagrojo Saulė Rašimaitė.
Programą pratęsė du kūriniai sukurti a-moll tonacija (beje, a-moll tonacija buvo neabejotina šio koncerto lyderė). Pasiklausėme Hermanno Berenso Etiudo, kurį atliko Emilija Lapėnaitė bei Roberto
Šumano pjesės „Teatro atgarsiai“ op.68, kurią mums paskambino Kamilė Juškaitė
Toliau išgirsirdome A-dur tonaciją, kuriai Paryžiaus
muzikologas La Borde priskyrė net tris skirtingas savybes spindesį, ramybę ir
taiką. Skambėjo Aleco Rowley pjesė
"Prisiminimai". Atlikėja Aušrinė Stankevičiūtė
oliau programoje skambėjo Tarantela. Šio itin greito itališko šokio pavadinimas kilo iš voro tarantulo.
Žmonės seniau tikėjo, kad, įkandus šiam nuodingam vorui, geriausias priešnuodis
yra greitas šokis. Nuo voro tarantulo įkandimo mus išgelbėjo Niujorkiečio kompozitoriau Edwardo MacDowello Tarantela, op. 39 nr.2 c-moll. Į sceną
kvietėme Ūlą Trušytę
Koncertą pratęsė
garsaus norvegų kompozitoriaus Edwardo
Grygo Sonatos e-moll, op.7 II dalis Andate molto, sukurta C-dur tonacijoje. Nagrinėjant
šį kūrinį, iškyla mintis, kodėl kompozitorius vidurinei daliai parinko būtent
C-dur tonaciją. Tačiau atsakymą į šį klausimą padiktavo Christiano Schuberto
mintis apie e-moll tonaciją. Štai kaip ji apibūdinta: e-mollis išreiškia
neišvengiamą viltį išsisprendžiančią tyroje C-duro laimėje. Į sceną pakvietėme Bernardą
Sokolovą.
Toliau išgirdome garsųjį Sergejaus Rachmaninovo Preliudą, op.3 nr.2 cis-moll.
Cis-moll tonacijai priskirtinos kelios savybės: tai ir atgailaujanti raud,a
ir intymus pokalbis su Dievu, draugo suteikta pagalba, ir dejonės dėl nuvylusios
draugystės ir meilės. Preliudą cis-moll mums pagrojo Marija Šumskaitė.
Toliau programoje vėl skambėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Išgirdome Preliudą
h-moll, op.11 nr.3. Jam šį vakarą teko ypatinga garbė, nes jis vienintelis
pristatė B raidės tonacijas. Gali kilti klausimas kodėl h-moll tonaciją
priskiriame raidei B, o gi todėl kad anglakalbėse šalyse ši tonacija būtų žymima
raide B. H-moll laikoma kantrybės tonacija, kuri įkūnija ramų savo lemties
laukimą bei atsidavimą dieviškąjai valiai. Šį preliudą mums paskambino Adelė Mariniuk.
O toliau klausėmės dar vieno
lietuvių kompozitoriaus Vytauto Jančio
"Vizijos". Vėl buvo sugrįžta į šio vakaro karalienė a-moll tonaciją. Į sceną atėjo skambinti Atėnė Gureckaitė.
Toliau koncertą pratęsė Erico Satie Gnossiennas C-dur. Prancūzų kompozitorius ne tik C-dur, bet ir kitas tonacijas
traktavo savitai, nes jo kūrybą labiau įtakojo ne europietiškas, o rytietiškas
menas, ypatingai hebrajų muzika.
Gnossieną atliko Nėja Vaitekūnaitė.
Kelionę po ABC tonacijų pasaulį
užbaigė fortepijono genijaus
Frederico Šopeno kūrinys. Išgirdome
atgailaujantį ir intymų Noktiurną
cis-moll., kurį atliko Gaudenis Sireika.
Renginį apžvelgė mokytoja Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė
Labai įdomi idėja! Ačiū organizatoriams,atlikėjams, klausytojams už projektą.
AtsakytiPanaikintiLabai ačiū visiems už dalyvavimą. Dėkoju mokytojai Aušrai Motūzaitei-Pinkevičienei už įdomią apžvalgą!
AtsakytiPanaikinti