Muzikos edukacijos projektas "ABC" I renginys

Lapkričio 29 dieną mokyklos Beatričės salėje įvyko I muzikos edukacijos projekto "ABC" renginys. Renginio vedėja mokytoja Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė kalbėjo:

"Nuo seno muzikos mene vyravo tradicija tonacijas sieti su įvairiomis emocijomis bei joms priskirti skirtingus charakterio bruožus. Tokia tad buvo kultūrinė praktika iki pat 20 amžiaus pradžios, kurios dalimi buvo ne tik kompozitoriai ir atlikėjai, bet taip pat ir klausytojai. Įsivaizduokime jog Mocartas, Šubertas ar Bethovenas, kurdami kūrinį As-dure, puikiai žinojo, kad ši tonacija simbolizuoja… mirtį ir amžinybę. Tą žinojo ir jų muzikos atlikėjai bei klausytojai.

Jeigu mes ignoruosime šią šimtmečiais puoselėtą tradiciją, prarasime dalį šių genialių kompozitorių muzikos prasmės. Žinoma, galima teigti jog šios tonacijų charakteristikos yra subjektyvios, tačiau, nepaisant subjektyvumo, iki pat 20 amžiaus pradžios kiekviena tonacija skambėjo unikaliai ir savitai, todėl  kad muzikos instrumentai nebuvo derinami lygiąja temperacija. Po 1917 metų, įsigalėjus lygiąjai temperacijai, skambesio prasme visos tonacijos pradėjo skambėti vienodai. Todėl mums yra sunku, bet kartu ir svarbu suvokti skirtingus tonacijų charakterius"

Šio koncerto metu leidomės į kelionę po nuostabų A B ir C tonacijų pasaulį. Pradžioje išgirdome Piotro Čaikovskio Valsą iš baleto "Miegančioji Gražuolė". Kūrinio tonacija A-dur simbolizuoja tyrą meilę ir viltį. Valsą atliko duetas Patricia Dahl ir Giedra Julija Tutkutė

Po to išgirdome Frederiko Šopeno Mazurką, op.17 nr.4 a-moll. Garsus 18 amžiaus teoretikas ir fleitininkas Joachimas Kvancas a-moll tonaciją vadino gedulingai melancholiška. Mazurką mums paskambino Guoda Slipkutė

Koncertą pratęsė Irwino Berlino Maršas C-dur. Pasak garsaus prancūzų teoretiko ir kompozitoriaus Žano Filipo Ramo C-dur tonacija ypatingai tinkama džiūgavimui išreikšti. Maršą mums atliko Ieva Dilytė.

C-dur tonacijai taip pat būdingas ir paprastumas, vaikiškumas. Šios savybės mums atsiskleidė klausant Samuelio Maikaparo Valso C-dur, op.33, kurį mums paskambino Morta Aleksiejūnaitė.

Po to klausėmes Roberto Šumano pjesės "Drąsusis raitelis:. op.68. Šio kūrinio tonacija a-moll, kurią garsus Bacho amžininkas Johanas Mathesonas apibūdino kaip tonaciją tinkamą išreikšti garbingumui. Kūrinį atliko Julija Marija Smirnovaitė

Vėl išgirdome a-moll tonaciją. Šį kartą tai buvo Sergejaus Prokofjevo "Pasakėlė", kurioje ir vėl atsiskleidė šios tonacijos paprastumas ir nekaltumas. "Pasakėlę" paskambino Rugilė Paulina Pociūtė.

C-dur tonacijos nekaltumas ir tyrumas vėl atsiskleidė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinyje „Išėjo mergaitė“. Klausydamiesi Ievos Smažinaitės skambinimo, pabandėme suskaičiuoti, kiek kartų pasirodo C-dur tonikos akordas.

 Kitame kūrinyje pasistengėme įsijausti į, pasak Marko Antuano Šarpantje, c-moll tonacijos liūdną charakterį. Skambėjo Styveno Helerio Etiudas op.46 nr.18 c-moll, kurį atliko Laima Buinevičiūtė.

Ir vėl girdėjome a-moll tonacijos graudų ir melancholišką charakterį. Skambėjo Samuelio Maikaparo "Maža pasaka" a-moll, op. 8. Beje, pasakos vidurinė dalis parašyta E-dur tonacijoje, kurią XVIII. pabaigoje Žanas Benžaminas de la Borde pavadino jaudinančia ir aistringa. Į sceną skambinti ėjo Beatričė Novikevičiūtė.

Ne visada tradiciniai tonacijų charakteriai atsiskleidė Romantizmo epochos kompozitorių kūryboje. Melancholija ir graudulys dingsta a-moll tonacijoje parašytame Roberto Šumano "Kalėdų Senyje", op. 68 iš "Vaikų albumo". Šumanas  suteikė jai triukšmingą ir nerangų charakterį. "Kalėdų Senį" mums paskambino Gintarė Klevinskaitė.

Prancūzijos karaliaus rūmuose šokamas menuetas buvo trijų dalių šokis, skirtas šokti poromis. Karališką charakterį atspindėjo Christiano Friedricho Šalės Menuetas c-moll. C-moll tonaciją Žanas Benžaminas de la Borde pavadino rimta, didinga ir netgi tinkama karui. Pasiklausėme Andrėjos Ungulaitytės Menueto interpretacijos.

O toliau lyginome, kaip C-dur ir c-moll tonacijas traktavo garsusis Johanas Sebastianas Bachas. Pirma išgirdome greito tempo šokį Žiga C-dur, kurią atliko Tautvydas Kairys, o vėliau nuskambėjo dramatiškoji Bacho Fantazija c-moll, BWV 906, kurią pagrojo Saulė Rašimaitė.

Programą pratęsė du kūriniai sukurti a-moll tonacija (beje,  a-moll tonacija buvo neabejotina šio koncerto lyderė). Pasiklausėme Hermanno Berenso Etiudo, kurį atliko Emilija Lapėnaitė bei Roberto Šumano pjesės „Teatro atgarsiai“ op.68, kurią mums paskambino Kamilė Juškaitė

Toliau išgirsirdome A-dur tonaciją, kuriai Paryžiaus muzikologas La Borde priskyrė net tris skirtingas savybes spindesį, ramybę ir taiką. Skambėjo Aleco Rowley pjesė "Prisiminimai". Atlikėja Aušrinė Stankevičiūtė

oliau programoje skambėjo Tarantela. Šio itin greito itališko šokio pavadinimas kilo iš voro tarantulo. Žmonės seniau tikėjo, kad, įkandus šiam nuodingam vorui, geriausias priešnuodis yra greitas šokis. Nuo voro tarantulo įkandimo mus išgelbėjo Niujorkiečio kompozitoriau Edwardo MacDowello Tarantela, op. 39 nr.2 c-moll. Į sceną kvietėme Ūlą Trušytę

 Koncertą pratęsė garsaus norvegų kompozitoriaus Edwardo Grygo Sonatos e-moll, op.7 II dalis Andate molto, sukurta C-dur tonacijoje. Nagrinėjant šį kūrinį, iškyla mintis, kodėl kompozitorius vidurinei daliai parinko būtent C-dur tonaciją. Tačiau atsakymą į šį klausimą padiktavo Christiano Schuberto mintis apie e-moll tonaciją. Štai kaip ji apibūdinta: e-mollis išreiškia neišvengiamą viltį išsisprendžiančią tyroje C-duro laimėje.  Į sceną pakvietėme Bernardą Sokolovą.

Toliau išgirdome garsųjį Sergejaus Rachmaninovo Preliudą, op.3 nr.2 cis-moll. Cis-moll tonacijai priskirtinos kelios savybės: tai ir atgailaujanti raud,a ir intymus pokalbis su Dievu, draugo suteikta pagalba, ir dejonės dėl nuvylusios draugystės ir meilės. Preliudą cis-moll mums pagrojo Marija Šumskaitė.

Toliau programoje vėl skambėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Išgirdome Preliudą h-moll, op.11 nr.3. Jam šį vakarą teko ypatinga garbė, nes jis vienintelis pristatė B raidės tonacijas. Gali kilti klausimas kodėl h-moll tonaciją priskiriame raidei B, o gi todėl kad anglakalbėse šalyse ši tonacija būtų žymima raide B. H-moll laikoma kantrybės tonacija, kuri įkūnija ramų savo lemties laukimą bei atsidavimą dieviškąjai valiai. Šį preliudą mums paskambino Adelė Mariniuk.

O toliau klausėmės dar vieno lietuvių kompozitoriaus Vytauto Jančio "Vizijos". Vėl buvo sugrįžta į šio vakaro karalienė a-moll tonaciją. Į sceną atėjo skambinti Atėnė Gureckaitė.

 Toliau koncertą pratęsė Erico Satie Gnossiennas C-dur. Prancūzų kompozitorius ne tik C-dur, bet ir kitas tonacijas traktavo savitai, nes jo kūrybą labiau įtakojo ne europietiškas, o rytietiškas menas, ypatingai hebrajų muzika. Gnossieną atliko Nėja Vaitekūnaitė.

Kelionę po ABC tonacijų pasaulį užbaigė  fortepijono genijaus Frederico Šopeno kūrinys. Išgirdome atgailaujantį ir intymų Noktiurną cis-moll.,  kurį atliko Gaudenis Sireika.  

 Renginį apžvelgė mokytoja Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė